Dilgėlė – gamtos stiprybės šaltinis
Dilgėlė (Urtica dioica) – tai viena vertingiausių laukinių vaistažolių Lietuvoje. Nepaisant to, kad dažnai siejama su „geliančiu“ augalu, dilgėlė turi išskirtinių gydomųjų savybių, vertinamų liaudies ir šiuolaikinėje medicinoje.
Botaninis aprašymas
Dilgėlė yra daugiametis, 60–150 cm aukščio augalas. Jos stiebai ir lapai padengti smulkiais plaukeliais, kurie liečiant sukelia dilgčiojimą. Žydi nuo gegužės iki rugsėjo, dažniausiai auga drėgnose pievose, pamiškėse, grioviuose, pakelėse.
Cheminė sudėtis
Dilgėlės lapuose ir stiebuose gausu:
- Vitaminų: A, B2, C, K
- Mineralų: geležies, kalcio, kalio, magnio
- Chlorofilo – natūralaus kraujo valiklio
- Flavonoidų ir taninų
Naudingosios savybės
Dilgėlė pasižymi šiomis gydomosiomis savybėmis:
- Kraują stiprinanti: padeda esant mažakraujystei
- Priešuždegiminė: tinka esant sąnarių ligoms
- Šlapimo išsiskyrimą skatinanti: valo organizmą
- Vitaminų šaltinis: stiprina imunitetą, padeda atsigauti pavasarį
Vartojimo būdai
- Arbata: džiovinti lapai užplikomi vandeniu, geriama esant nuovargiui, silpnumui
- Šviežios sultys: spaudžiamos iš jaunų lapų (atsargiai, su pirštinėmis!)
- Maistui: sriuboms, troškiniams – veikia kaip špinatai
- Plaukams: nuoviru skalaujami plaukai nuo slinkimo ir pleiskanų
Kada rinkti ir kaip džiovinti
Jauni dilgėlių lapai skinami pavasarį, prieš žydėjimą. Džiovinami pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje, išdėliojus plonai. Saugoti nuo drėgmės.
Kontraindikacijos
Nerekomenduojama vartoti:
- Nėščioms moterims (gali skatinti gimdos susitraukimus)
- Esant padidėjusiam kraujo krešėjimui
Įdomu!
Senovėje dilgėlė buvo laikoma apsauginiu augalu nuo piktųjų dvasių, o jos pluoštas naudotas virvėms ir audiniams gaminti.
Išvada
Dilgėlė – tai ne tik piktžolė, bet ir galingas augalas mūsų sveikatai. Įtrauk ją į savo kasdienybę, ir pajusk gamtos galią.